Futbolo Analitikas

Ole! Grįžom. Sunkiai, bet grįžom. Bet gal pradėkim nuo pradžių ir su iliustracijom. Perspėju – laukia pakankamai ilgas tekstas.

1 diena (rugsėjo 5-oji). Ketvirtadienį, 23 valandą pajudam iš aikštelės prie “Žalgirio” stadiono. 21 keleivis + vairuotojas susigrūdo į tikrai ne didžiausią autobusiuką. Atsisėdęs supratau, kad kelionė laukia ne iš lengvųjų, bet ko gi nepadarysi dėl futbolo, ar ne? Taigi, po visos nakties važiavimo, apie 11 val. mūsų laiku stojame devynių valandų vairuotojo poilsiui Lenkijos miestelyje pavadinimu Boguchlawa, netoli Lenkijos – Slovakijos sienos.

O ten, apžiūrėdami vietinius architektūros paminklus traukiam ieškoti kur ir ką įdomaus būtų galima nuveikti.

Neilgai trukus randame vietinį restoranėlį, šalia kurio gana įdomus toks lankytinas objektas Beje, ten geranoriškai sutinka priimti eurus vietoj zlotų (vietinis bankas kažkodėl nekeitė), todėl neliko nieko kito, kaip tik didžiąją dalį dienos prasėdėti prie stalo su alaus bokalais.

Vakarop patraukiam atgal prie autobuso ir dar šen bei ten paveikę šį bei tą išvažiuojam į Rumuniją. Per gabaliuką Slovakijos ir gabaliuką Vengrijos. O čia prasideda įdomybės

2 diena (rugsėjo 6-oji). Dėl didesnės dalies keleivių nuolatinio noro pamyžt, parūkyt ar ko nors nusipirkt, vairuotojas nespėja į savo vairavimo laiko limitą, todėl esam priversti sustoti maždaug 50 km iki Klužo. Vieta atrodo maždaug taip.

Nu ok, ne visiška dykynė, kitoje pusėje, nei matyti nuotraukoje, yra kažkoks bariukas ir pan., bet vistiek ne miestas. Vienintelė laimė – nuo šios vietos iki Klužo važiuoja traukinys. Kaina – 6 lėjos (kursas su litu – viens prie vieno). Todėl gerą valandėlę palaukę išvykstame traukinuku link Klužo. Kelionė trunka maždaug dvi valandas.

Na bent jau traukinys tikrai neblogas, su kondicionieriumi ir pan. Tik lėtokas. Nepaisant to, į Klužą atvykstame apie 12 valandą ir iki varžybų turime nei daug nei mažai – devynias valandas. Todėl belieka patraukti į pažintinę turistinę kelionę pėsčiomis po miestą. O jis visai gražus, pasirodo. Ir čigonų nedaug.

Beje, ši išvyka visiškai paneigė kažkur pasąmonėj sklandžiusį Rumunijos, kaip “čigonyno” įvaizdį. Iš tiesų tai tarp rumuno ir čigono yra maždaug toks pats skirtumas kaip ir tarp, tarkim, lietuvio ir ruso, todėl tapatinti šių tautų tikrai nereikėtų. Rumunai yra labai malonūs, mandagūs ir gražūs žmonės. O ypač moterys

Gražus miestas, ar ne?

Dar šiek tiek pasėdim štai tokiam kabačioke virš upės kodiniu pavadinimu Smardė

Ir patraukiam ieškot stadiono. Kuris, žaltys, pasirodo yra įkištas tarp individualių namų kažkokiam prestižiniam rajone ant didelio kalno. Nu tokiam rajonėlyje kaip koks Žvėrynas, kad būtų, tik ant kalniuko. O mums, visą dieną ir taip ant kojų praleidus, ne taip jau ir lengva tą kalniuką įveikt. Tiesa, kaip vėliau paaiškės, į ir nuo kalnelio dar teks pasivaikščioti…

Na o prie stadiono ant kiekvieno kampo pardavinėjamos saulėgrąžos bei moliūgo sėklos.

O pasivaikščiot mums dar teko, nes vairuotojas, atvažiavęs iš to pusiau kaimo, sustojo apačioje, per gerus keletą kilometrų nuo stadiono, todėl, norėdami pasidėti suvenyrus ar kažką pasiimti iš autobuso turėjome dar kartą nusileisti ir dar kartą pakilti. Paskui dar kart nueit į kitą pusę pasiimti bilieto ir vėl grįžti atgal, na bet galiausiai, maždaug 20:30 val. patenkame į stadioną. Tiesa, ne visi. Vienas mūsų ekipažo narys sugebėjo padauginti rumuniško alaus tiek, kad į varžybas įėjo tik po pertraukos ir stebėjo mačą kartu su rumunais. Na bet čia jau atskira istorija.

Žmonių daugėja.

Varžybos prasideda. Vietiniai ultros įspūdingai palaiko savo komandą. Kartais prie jų prisijungia ir visi 18.000 žiūrovų, susirinkusių į stadioną. Tiesa, vienas sirgalius taip ir nepamatė šio mačo. Amžiną jam atilsį.

Įtemptos varžybos, keletas neišnaudotų progų bei nuščiuvusios tribūnos po fantastiško Stankevičiaus smūgio.

Mes totalioj euforijoj, įkvėpimo pagauti net kartais perrėkiam daugiatūkstantinę rumunų minią. Bent jau mums taip rodosi.

Po I.Zelmiko pražangos aikštėje pasirodo automobiliukas, išvežęs sutraumuotą Rumunijos rinktinės narį.

Apetitas kyla bevalgant, o mūsų dainas iš naujo pagarsina Mikoliūnas, pelnydamas antrąjį įvartį.

Rumunų policininkai kokie tai sunerimę, nelabai tiki tuo ką mato aikštėje. Beje, mes irgi nelabai, tačiau dabar jau tikrai rodosi, kad dainuojam kur kas garsiau už rumunus.

Paskutinę vinį į Rumunijos karstą kala Kalonas. Vietiniai atsistoję ploja lietuviams ir švilpia saviškiams. Mes jaučiam kažką daugiau nei orgazmas, o mus prižiūrintys “robokopai” matosi, jau nori eit namo ir pamiršt šį vakarą

VISKAS. Sunku tuo patikėti, tačiau tikrai viskas. Žaidėjai dėkoja mums už palaikymą, o rumunai išeina nuleidę galvas ir lydimi kurtinančio švilpimo iš tribūnų.

Stankevičius ištikimiausiems sirgaliams padovanoja savo marškinėlius, o Danilevičius dar ir šortus prideda

Komandos išeina, žmonės skirstosi, o tada dar įvyksta gana įdomus ir pakankamai netikėtas dalykas – Rumunijos ultros (ir ne tik) ploja mums, taip sveikindami mus su pergale, mes, savo ruožtu, plojame jiems, dėkodami už svetingumą. Po to pasėdim dar maždaug pusvalandį ir lydimi kelių “robokopų” pasiekiame savo autobusą. Per naktį, švęsdami pergalę, pasiekiame kitą lenkišką kaimą.

3 diena (rugsėjo 7-oji, sekmadienis). O lenkiškas kaimas vadinasi Dukla. Ten iškart patenkame į kažkokią vietinę šventę, tačiau per daug nesigilinam ir bandom susirasti vietą pailsint kojas.

Pakeliui randam kokio tai vienuolyno griuvėsius.

O dar už kelių minučių suprantam, kad nieko nėra geriau už pavargusių kojų sumerkimą į gaivų upelio vandenį

Na bet laiko turim nemažai, todėl dar apžiūrim vietines įžymybes.

Čia jau aš vienas, kaip ištvermingiausias, nublūdijau kažkur Bet užtat gražų vienuolyno ir bažnyčios ansamblį radau.

Tai kaip ir viskas. 20 valandą susirinkę pajudame į Lietuvą.

Vilniuje buvome šiandien apie 9 valandą.

Reziumuojant – nepatogumų buvo ir jų buvo daug, pradedant nepatogiu autobusu ir gana sudėtinga kompanija, baigiant higienos trūkumu ir ištinusiomis kojomis, tačiau įspūdinga pergalė viską atpirko. Iš esmės, vieną kartą visa tai patirti tikrai verta, tačiau antrą kartą to nekartosiu ir rinkiuosi kitokį būdą keliauti – nuosavu automobiliu, lėktuvu, traukiniu ar bent jau dideliu ir patogesniu autobusu.

Tiek. Ačiū už dėmesį.

This entry was posted on Monday, September 8th, 2008 at 10:18 pm and is filed under Apie viską, Rinktinė, Stadionai, WC2010. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.