Prenumeruoju labai neblogą žurnalą “Verslo klasė“. Ten visada prie galo būna pora puslapių su E.Parulskio “rašinėliais”. Anksčiau kažkaip neskaitydavau aš jų, bet vėliau pradėjau ir visai patiko. O ypač – viena dalis iš naujausiame “Verslo klasės” numeryje publikuoto “rašinėlio” – “Vasaros atplaišos II” (“Verslo klasė” 2008 m. rugsėjo mėn. 120-121 psl.).
Ta dalis (antroji) vadinasi “Anekdotai ir romanai”:
spauskit, bus didesnis. Beje, tą patį tekstą galite rasti čia.
Tikiuosi, autorius nesupyks, jei nukopijuosiu ir štai čia:
Anekdotai ir romanai
– Aš supratau, kodėl man nepatinka krepšinis, – per nemėgstamo, bet įdėmiai stebimo žaidimo pertrauką pareiškė giminaitis.
Aš ragindamas į jį žvilgtelėjau.
– Krepšinis man primena anekdotus. Jų poveikis vienodas – juokiesi išklausęs vieną anekdotą, juokiesi išgirdęs ir jų šimtą iš eilės. Viskas paremta psichosemantiniu paradoksu – nors viskas žinoma iš anksto – ataka arba anekdotas bus trumpa istorija su kokiu nors finalu, bet vis tiek smalsu, kaip viskas vyks. Anekdotai, kaip ir krepšinis, nuspėjami – įžanga, perdavimų arba mikrosiužeto derinys ir tik penkių rūšių baigtis – iš trijų taškų zonos, iš dviejų taškų zonos arba baudos. Džiaugsmas, kai pataiko, liūdesys – kai nepataiko. Kaip tame anekdote, kur kaliniai pasakojo ne anekdotus, o vardijo jų numerius. O man anekdotai, vadinasi, ir krepšinis, nepatinka, – neįtikėtinai sklandžiai baigė argumentaciją giminaitis.
– Išklausęs šį manifestą, manau, kad gali paaiškinti, kodėl tau patinka…
– Futbolas, – už mane sakinį baigė giminaitis. – Taip, galiu paaiškinti, kodėl man patinka futbolas. Futbolas man primena ne nekenčiamus anekdotus, o mėgstamus romanus. Dar daugiau – jis man primena meistriškai parašytą detektyvinį romaną. Meistriškai (giminaitis it mokytojas pakėlė pirštą) reiškia parašytą ne kokio nors Conan Doyle’io, o PD James (Aurelijau, šitaip jos pavardė ir rašoma – be taškų, inicialai didžiosiomis), Ruth Rendell ar Andrea Camilleri. Futbole, kaip ir detektyviniame romane, viskas vyksta ilgai. Finalas nenuspėjamas. Nors lavonas – savo pasaulyje šitaip vadinu įvarčius – gali būti ir pirmo skyriaus pradžioje, jie gali kristi kekėmis, o gali ir iš viso nebūti. Svarbiausia ne lavonai, o tyrimas, strategija, analizė, apmąstymai, galų gale – įtemptas žmogžudystės laukimas. Detektyvinio romano esmė – ne tik siužetas, bet visa sukurtos aplinkos atmosfera. Na, galų gale tai būdinga visiems geriems romanams. O man romanai patinka. Ir futbolas patinka.
– Aišku, – nutęsiau. Aš pritariau giminaičio analogijoms, bet įgimtas noras priešgyniauti vertė ginčytis toliau. – Tuomet, remiantis tavo sukurta asociatyvine grandine, žmogus, kuriam patinka apsakymai, turi mirti dėl rankinio? Ar tinklinio? Ar ledo ritulio?
– Primityvas, – konstatavo giminaitis. – Mano analogijos tinka tik dviem didingiems žaidimams, dviems antagonistams – futbolui ir krepšiniui. Ir dviem pamatiniams literatūros žanrams – anekdotui ir romanui. Visa kita – jų išsigimę vediniai. Ir regbis, ir eilėraščiai, ir kriketas, ir apysakos, ir beisbolas, ir epas, ir ripka… Beje, apie ripką.
Ir mano giminaitis papasakojo istoriją, kaip maždaug Atgimimo laikais, kai jau leido tautinę savimonę, bet dar draudė trispalvę, buvo stadione. „Žalgiris“ (istorija, žinoma, apie futbolą) tuomet žaidė SSRS aukščiausioje lygoje. Vilniuje per futbolo pertraukas stadionuose rodydavo įvairias pramogas – lėktuvų modelių oro mūšius, orkestro su šokėjomis eitynes ar trumpas bėgimo varžybas. Tą kartą stadiono administracija nusprendė atitikti naujus vėjus ir surengė parodomąjį ripkos žaidimą. Į veją išbėgo dvi žemaičių komandos – giminaitis jas sąlygiškai pavadino Telšių „Telšiais“ ir Kretingos „Kretinga“. Žaidėjų, anot pasakotojo, buvo labai daug – gal šimtas. Stadiono diktorius komentavo žaidimą: „…o dabar stipriausias „Kretingos“ žaidėjas paima ripką (ir iš tikro – drūtas vyras pasičiupo lyg ir nemažą akmenį) ir meta ją į priešininkų pusę (drūtasis žaidėjas mestelėjo akmenį. Jis nukrito už kokių dešimties metrų.). O dabar ripką paima stipriausias „Telšių“ žaidėjas ir meta ją į priešininkų pusę.“ Tai pasikartojo kelis kartus. Giminaitis prisiekė, kad kiti 98 žaidėjai nieko nedarė. Stovėjo. Stadionas nuščiuvęs sekė procesą. Staiga viena komanda be jokios priežasties pradėjo šokinėti ir glėbesčiuotis, o šiek tiek sutrikęs diktorius pranešė, kad „rezultatu 79:14 laimėjo Telšių „Telšiai“.
Stadione tvyrojo mirtina tyla. Giminaitis teigia, kad būtent tada vietiniai rusai – o jie į futbolą ėjo taip pat gausiai, kaip ir vietiniai lietuviai, – suprato, jog iš tautos, žaidžiančios tokius metafizinius žaidimus, beprasmiška reikalauti kultūrinės ar juo labiau politinės autonomijos.
Tokie tad gana įdomūs pamąstymai futbolo tema. O jei dabar susidomėjot, kas ta ripka – skaitykit čia 
Ypac gera ta dalis apie ripka Zalgrio stadike, gardziai pasijuokiau
jo rimta ten
be to bus kuom atsikirst dbar mesku sporto megejams
hm… Siaip labai nekenciu detektyvu…
man irgi labiau patinka fantastika:)
Ydomiausia, kad mano Tetis geriausias Ripkos gynejas Lietuvoje ;DD